Lapinas stiprus, nors zemo ugio, bet drutas kaip stipriai zemen iauges seno azuolo apsamanojes kelmas, visas apzeles ir zilas it zydinti obelis, seniausias is visu tame kaime gyvenanciu seneliu.

Kas atsitiko? Ką daryti? Kaip suvaldyti smurto bangą? Apie tai televizijos laidose diskutuoja politikai, ministrai, vaikų teisių apsaugos tarnybų specialistai. Iš tiesų ką gi daryti? Kur slypi šiandieninės agresijos protrūkio šaknys?

Pasakotojas norėjo parodyti kaip Skerdžius bendrauja su žmonėmis. Atskleidžiamas jo vidinis pasaulis, jausmai, pasakojama apie jo buitį ir pasaulėžiūra.

Lapinas buvo paslaptingas, netgi melagis, jis pasakodavo savo išgalvotas istorijas kaimo žmonėms.

Kalba ir literatūra yra du neatsiejami ir vienas nuo kito priklausomi dalykai. Nei literatūra nei kalba neegzistuotų viena be kitos, nes literatūra saugo ir įamžina kalbą, o ir kalba nebūtų tokia prasminga, jei nebūtų literatūros.

Istorijų apie gyvūnus, jų gyvenimo kelius esama ne tik grožinės literatūros leidiniuose, bet ir filmuose. Tačiau didžioji dauguma tokių ir kitokių pobūdžių filmai yra sukurti pagal tam tikras knygas.

Dažnai išgirsti sakant, kad paaugliai yra „prilipę“ prie žydrųjų televizoriaus ekranų. Bet ar iš tikrųjų taip yra?

Skerdžius buvo pasakorius, išminčius, didžiausias kaimo melagis: “Tokio, brol, melagio aplinkui nesurasi. Ir žinai, kad meluoja, bet patikėsi ir gana.”

Lapinas vasarą gano gyvulius, o žiemą mezga tinklus, bradinius, moterims pedkes. Nors Lapinas jau labai senas, bet gano gyvulius, nors paprastai juos gano jauni žmonės ar vaikai.

Dažno paauglio problema – konfliktai su tėvais. Tėvų ir vaikų konfliktas bei tarpusavio supratimo ir bendravimo stoka egzistavo nuo pat žmonijos kultūros ir civilizacijos pradžios.

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų esame bent kartą miške rinkę žemuoges ir vėrę jas ant smilgos, ar skabę riešutus nuo lazdyno. Juk pabūti gryname ore, gamtoje, taip smagu.

Ankstyvuoju savo kūrybos laikotarpiu Gėtė buvo susijęs su „Audros ir veržimosi" literatūriniu sąjūdžiu.

Iš ryto, per pirmąją fizinio lavinimo pamoką stadiono pakraštyje radome visiškai naują, brangų ‚‚Adidas‘‘ firmos sportinį batą. Jo priekis buvo kiaurai perrėžtas, akivaizdu, jog aštriu daiktu...

Romantizmas seka po klasicizmo literatūros, kurioje vyravo taisyklingumas, aiškumas, simetriškumas bei nuosaikumas. O štai romantinė kryptis iškėlė vaizduotės, jausmo, kūrybinės laisvės, autoriaus individualumo vaidmenį meninėje kūryboje.

Populiariausia lietuvių mitinė būtybė. Vadinamas įvairiai – kipšu, piktuoju, raguotuoju, kelmu, nakšiu, nelabuoju. Įsivaizduojamas žmogumi (jaunu ponaičiu arba senu ponu, vokietuku, kunigu, medžiotoju, muzikantu, kalviu), gyvuliu (ožiu, arkliu, šunimi, jaučiu, kiaule), žmogumi su gyvulio koja, šnirpšle, ragais, uodega, žvėrimi (kiškiu, lokiu, vilku), paukščiu (juodvarniu) arba neapibrėžto pavidalo būtybe (stulpu, kamuoliu).

Lapinas turėjo žmona, kuri mirė. Vaikų jiedu nesusilaukė – liko žmogelis vienas. Jis buvo labai prislėgtas, nes prarado savo vienintelį žmogų. Tačiau pats apie mirtį negalvojo, nes buvo labai sveikas ir stiprus.

Pamačiau šalia gulintį laikraštį. Jo pirmame puslapyje buvo parašyta: „Namas, kuriame gyvena vaiduokliai“.

Skerdžius buvo ir paslaptingas, keistuolis, ir pokštininkas, mylintis vaikus. Juo niekas taip ir nesidomėdavo, tad mane šis žmonių poelgis kiek nustebino.

I.Šeinius sukūrė moderniojo lietuvių romano prototipą, kurio centre stovi nebe tautinė problema, bet asmeninė tragedija, šiuo atveju nelaimingos meilės istorija.

Kalbos kultūra yra pavyzdingas ar bent tinkamas kalbos vartojimas. Tiksliau apibrėžti, kas tai yra sunku, nes kalbos kultūrą galima suprasti siaurąja ir plačiąja prasme.