Ramu į tėviškę sugrįžti Keliais, kur veda į namus, Ir čia kaip žydinčią jaunystę Paklaust, kur išblaškys pasaulis mus. Aš nebeklausiu liauno lino, Kas laimę bėgančią pavys? Užteks man vasarą palydint Atmint saulėlydžių ugnis.

Poetas prasideda anksti – vaiskiuose vaikystės toliuose, kai visada nežinoma ateitis ir būsimas pašaukimas. Jo pradžia slypi kažkur ten, už sąmonės ribos, kur panašus į neaprėpiamą okeaną tyvulioja dar nesuprastas pasaulis. Tik iš tolo pasiekia jo paslaptingas alsavimas. Retkarčiais išgirsti duslius bangų dūžius į krantą, bet pavojaus nesuvoki (juk nežinai nei gyvybės, nei mirties kainos).

Trumpas Rasinukas apie Maironi.Maironis – tautinių atgimimų dainius. Viena stambiausių figūrų lietuvių poezijoje. Jo kūryba žadino laisvės troškimą, meilę gimtajam kraštui. Jo poezija yra išaugusi iš Daukanto, Baranausko, Mickevičiaus tradicijų. Tačiau Maironis yra ne tik tradicijų tesėjas, bet ir naujo tipo poetas. Ne veltui skiriame iki Maironinę ir po Maironinę lyriką.

Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 m. lapkričio 2 d. buv. Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, netoli nuo Tytuvėnų, laisvų nuo baudžiavos vadinamųjų “karališkųjų”, valstiečių šeimoje.