Likimo ironija: žmogus sugebėjęs pažaboti gamtą, privertęs pasaulį jam tarnauti, nesuvaldo savų minčių audros. Pastūmėtas jausmų, vargų ar džiaugsmų ryžtasi beprotiškiems poelgiams, nors paslaptingai kuždantis vidinis balsas iš visų jėgų liepia sustoti. Negailestingai laužomos paties kurtos ir krauju gyvenimo knygon įrašytos taisyklės, o vėliau krištolinės ašaros byra, vardan gausybės nesugrąžinamų akimirkų. Ir kas gi verčia laisvą, lyg vėją žmogaus sielą šokti, rodos, ne jai sukurtu ritmu?